= ĮVADAS =

Niekur tiek daug nėra sukoncentruota informacijos ir iš niekur taip greit negalima pagrobti jos didelio kiekio, kaip iš kompiuterių laikmenų . Šiandien daugelis dar nejaučia artėjančios grėsmės, bet tai bus vienas pagrindinių informacijos nutekėjimo šaltinių. Pavojų sukelia ne tik tai, kad pagrobiama informacija ir savininkas apie tai nežino, bet ir tai, kad ji gali būti pakeista arba sunaikinta. Galima įsivaizduoti pasekmes, jeigu, sakykime, banko sąskaitose prie esamų skaitmenų atsiranda po papildomą nulį. Kol kas dauguma vartotojų visiškai nesirūpina kompiuteryje esančių duomenų saugumu. Nors ir nepastebima ypatinga grėsmė, kompiuterinės informacijos apsaugai būtina jau šiandien skirti tinkamą dėmesį. Svarbu išlaikyti kompleksiškumą, t.y. vienodai naudoti organizacines, technines bei programines apsaugos priemones. Dažnai sprendžiant šiuos klausimus apsiribojama tik techninėmis apsaugos priemonėmis. 

Šiame darbe aptarsiu, kaip apsaugoti informaciją nuo klaidų bei iškraipymų ar praradimo pakenkus kompiuterio techninę įrangą – jam sugedus po įsilaužimo, taip pat suveikus kenkėjiškoms kompiuterių programoms – virusams.

= KOMPIUTERIŲ VIRUSAI =

Anksčiau kompiuterių virusai būdavo perduodami drauge su informacija naudojantis diskeliais, dabar – siunčiant elektroninius laiškus bei naudojantis internetu. Todel svarbu žinoti saugaus darbo su elektroniniu paštu pagrindinį principą – neatvėrinėti jokių vykdomųjų (turinčių prievardžius *.exe, *.com, *.bat) bei neįsirašinėti ar nebandyti atverti kai kurių specialios paskirties bylų (pavyzdžiui, *.dll, *.ovl, *.scr ir pan.), gautų iš nepažystamų asmenų. Tas pats pasakytina ir apie bylas, kurių prievardžiai jums nežinomi – geriau nebandyti tų bylų atverti, o pirma išsiaiškinti, ar tai ne virusas.

Kompiuterių virusas – tai programa, gebanti savaime daugintis, ji savavališkai trikdo kompiuterio programų darbą bei keičia kompiuteryje esančią informaciją: įrašo naują, ištrina esamą, modifikuoja vartotojo programas (ar bylas), įterpdama į jas savo pačios kopijas, ir šitaip pakenkia darbui.	

Programuotojo požiūriu, virusas – tai kompiuterinis kodas, kuris pažeidžia kurias nors programas. Paprastai kompiuterių virusas tai padaro, įtraukdamas į šias programas savo programos kodą. Virusas dauginasi prisijungęs prie kurių nors programų ar bylų – šitaip pasislėpęs keliauja iš vienos vietos į kitą, nuo vieno kompiuterio prie kito.

Terminą „kompiuterių virusas“ pirmą kartą pavartojo amerikiečių mokslininkas F. Kojenas 1984 m. Vienoje iš tarptautinių konferencijų.

= Virusų poveikis darbui: =
|| Poveikis ||	|| Poveikio dydis, % ||
|| Darbo efektyvumo sumažėjimas ||	|| 70 ||
||Pažeisti failai ||  ||	66 ||
|| Negalima dirbti su AK ||	|| 50 ||
|| Nėra priėjimo prie duomenų ||	|| 49 ||
|| Sutrikimai dirbant su failais ||	|| 44 ||
|| Prarasti duomenys ||	|| 40 ||
|| Pranešimai ekrane, mirguliavimas ||	|| 33 ||
|| Vartotojo konfidencialumo pažeidimas ||	|| 22 ||
|| Sutrikimai išsaugant duomenis	 || || 30 ||
|| Nestabilus programų darbas ||	|| 14 ||
|| Sutrikimai spausdinant ||	|| 9 ||

= VIRUSŲ TIPAI =
Specialistai virusus klasifikuoja atsižvelgdami į įvairius požymius: pagal veikimo terpę, operacines sistemas, kuriose jie veikia, veikimo būdą, kenksmingumo lygį, plitimo pobūdį ir pan. 
	Virusai pagal veikimo bei dauginimosi būdą:
''Kelties sektoriaus virusai'' – įsirašo į diskelio arba standžiojo disko kelties sektorių. Įjungus kompiuterį ir atlikus būtinus techninės įrangos testus pirmiausia kreipiamasi i disko kelties sektorių. Tada kompiuterio valdymai perduodamas jai, jei ten įrašyta viruso programa.

''Bylų virusai'' – pasinaudoja visų operacinių sistemų vykdomosiomis bylomis. Jie modifikuoja tas bylas ir į jas įsirašo.

''Makrokomandiniai virusai'' – tai programos, parašytos makroprogramavimo kalbomis. Šie virusai pasinaudoja integruotųjų makroprogramavimo sistemų savybėmis ir įsirašo į Microsoft Word, Excel ar Access programų tvarkomus dokumentus.

''Įvairiaformiai virusai'' – neturi nuolatinio pavidalo įsirašymo vietų ir pan. Viruso tekstas užkoduojamas naudojant kintamą šrifto raktą, atsitiktinai sudarytą paties viruso dešifravimo komandų rinkinį.

''„Partizaninių virusų“'' pagrindinis požymis – gebėjimas nuslėpti savo buvimą sistemoje.

''Rezidentiniai virusai'' – virusai, kurie nuolat laikomi kompiuterio operatyviojoje atmintinėje. Šių virusų veikimas nenutrūksta net ir išjungus užkrėstą programą. Būdami operatyviojoje atmintyje jie užkrečia visas paleidžiamas programas, kuriamas naujas ar tvarkomas bylas.

''Tinklų virusai'' – virusai, dauginimuisi pasinaudojantys tinklų bei duomenų perdavimo tinklais protokolų savybėmis. Svarbiausia tinklo viruso savybė - skleisti savo programą į kitus serverius bei į tinklą įjungtus kompiuterius.

''„Žalingos programos“'' – apima įvairaus pobūdžio virusus. Tai programos, kurių viduje yra paslėptas virusas. Tai ir „Trojos arkliai“ programišių sukurtos slapto nuotolinio kompiuterių administravimo programos, „slaptažodžių vagilės“ – specialios programos, siekiančios atskleisti slaptą prisijungimo prie interneto ar kitų riboto priėjimo išteklių informaciją, kitus virusus bei įvairiaformius virusus regeneruojančios programos.

''„Kirminai“'' – programos, dauginančios savo kopijas (kopijuojasi iš vieno disko į kitą išsiuntinėdami savo kopijas elektroniniu paštu ar kitomis informacijos skleidimo priemonėmis). Kirminai pažeidžia bei kompromituoja kompiuterio duomenų apsaugos sistemas.

= Netikri virusai =

Šiuo atveju kenkia ne patys virusai, o pranešimai apie juos. Įspėjimas apie virusus dažniausiai platina patys vartotojai, kurie išsuntinėja gautus laiškus su pranešimu apie pavojingą virusą visiems savo pažįstamiems. Per trumpa laika labai padaugėja pranešimų kopijų, ypač jei jos platinamos ir naujienų padaliniuose. Toks reikalingas ”balastas” užteršia kompiuterinius tinklus, sumažindamos informacijos persiuntimo spartą. 

= „Ateities virusas“ =

Iki šiol virusai buvo labai įkyrūs negu pavojingi. Jie sugadindavo duomenis, bet retai juos vogdavo. Specialistai mano, kad netrukus virusai taps daug pavojingesni. Virusų gaudytojai surado infekciją, kuri veikia kartu su ekrano uždanga Pretii – Park.exe. Ją siųsdavo kaip priedą prie elektroninio pašto. Įdiegus programą ji iš”mIRC” programos vartotojų pavogdavo slaptažodžius ir kitus duomenis. Programa prisijungdavo prie išsiunčiamų laiškų. Kompanijų ”Simantec” ir “Network Associates” specialistai teigia kad, nauji virusai analizuoja aplinką, į kurią patenka ir patys save pakeičia. Abi kompanijos pastebėjo, kad atsiranda daugiau polimorfinių virusų, keičiančių save, kad juos būtų sunkiau aptikti. Kad virusas sėkmingai plistų, jis neturi atkreipti į save dėmesio, todėl tokios pastebimos programos kaip ”Melissa” padaro palyginti ne daug žalos. Atsiranda virusų, kurie gadina duomenis pakeisdami atsitiktinius jų bitus. Vienas iš jų – “Compat” elektroninės skaičioklės ”Excel” bylose pakeičia laukelių reikšmes. 

= ANTIVIRUSINĖS PROGRAMOS =

Kovai su kompiuterių virusais vartojamos specialios antivirusinės programos. Jas galima suskirstyti į tokias grupes: 1) programos-detektoriai, kurios aptinka virusą ir apie tai informuoja vartotoją; 2) programos-gydytojai, kurios ne tik aptinka virusą, bet ir išgydo užkrėstas bylas; 3) programos-filtrai, dar vadinamos rezidentinėmis antivirusinėmis programomis, kurios praneša apie pašalinį kreipimąsi į informacinę sistemą, ir vartotojas turi nuspręsti: leisti kreiptis, ar ne.

Antivirusinė programa padeda apsaugoti kompiuterį nuo virusų, tačiau šimtaprocentinės garantijos nėra. Nėra tokių antivirusinių programų. Bet kurios antivirusinės programos algoritmui galima sukurti kontralgoritmą, t.y virusą, kurio neaptiktų ši programa. Visa laimė, kad teisingas ir atvirkščias teiginys: bet kuriam viruso algoritmui visada galima sukurti antivirusinį algoritmą.

Dažniausiai naudojamos universalios antivirusinės  programos, kurios ir atpažįsta virusą, ir stengiasi išgydyti juo užkrėstas bylas. Taip patogiau vartotojui.

Nuolat iššokanti lentelė kompiuteryje, su priminimu apie ilgai neatnaujintą antivirusinę programą, suerzina. Taupykite nervų ląsteles. Šiandien išmoksime, kaip išsirinkti tinkamą antivirusinę programą ir su ja apsaugoti savo kompiuterį.

Portalo „Pinigų karta“ antivirusinių programų klausimų „Interneto guru“ rubriką konsultuojantis tinklaraštininkas Liudas Sodonissako, kad geriausios antivirusinės programos nėra. Kodėl? Nes visos turi labai panašias funkcijas, kurios skiriasi nežymiai.

Antivirusinių programų kompiuteriams yra prikurta tiek daug, jog paprastam namų vartotojui kartais atrodo, kad virusų tiek nėra. Žinoma tai kvailas juokas, bet antivirusinių programų tikrai nemažai. Jų priskaičiuojama virš 70. Apžvelkime keletą populiariausių:

Nemokamos:

– AVIRA – paprasta ir greitai diegiama antivirusinė programa. Kompanija skelbia, jog turi daugiau kaip 150 tūkst. virusų „pirštų antspaudų“ ir sugeba juos pašalinti. Veikia greitai ir patikimai. Vienintelis trūkumas – dažnas raginimas įsidiegti mokamą versiją. Bet tai maža kaina,  lyginant su komercinėmis programomis.

– AVAST! – programa, turinti ilgą istoriją. Prasidėjo kartu su Windows95. Ši programa turi labai stiprų mechanizmą, užkertantį kelią virusams, kurie gali pabandyti net pakeisti pačią avast! elgseną. Pernai tai buvo 10-ta populiariausia programa pagal parsiuntimų skaičių.

– PANDA CLOUD ANTIVIRUS – kaip galite suprasti iš pavadinimo, ši programa failų skenavimui naudoja „debesų galią“, t. y. visus didžiuosius skaičiavimus atlieka neapkraudama vartotojo kompiuterio. Žinoma, dėl to gali kilti privatumo klausimas, bet dėl to Liudas siūlo pernelyg nesibaiminti. Ši programa aptinka įvairaus plauko virusus, bet tam reikia interneto ryšio.

– MICROSOFT SECURITY ESSEN – gana nauja antivirusinė programa, Microsoft (MS) pradėta siūlyti tik 2009 m., bet niekuo nenusileidžianti rinkos senbuviams. Kurta pačių MS, todėl itin gerai apsaugo Windows OS. Ši programa veikia greitai. Greitas virusų skenavimas užtrunka apie 7min., nuodugnus – 45min., jei savo kompiuteryje turite naujutėliausius Windows 7. Ši programa nenaudoja daugybės kompiuterio resursų ir nestabdo darbo. Licencija skelbia, jog šią programa galima instaliuoti tiek į namų, tiek į ofiso kompiuterius.

Mokamos:

– ESET NOD32 – ši antivirusinė programa Rumunijos programuotojų darbas. Puikiai tinka namų vartotojams, taip pat ir didesnėms kompanijoms. Greitai skenuoja diską bei naudoja mažai kompiuterio resursų. Anot Liudo, tai, ko gero, vienintelė antivirusinė programa, kurios licenziją galima nusipirkti Lietuvoje loterijos terminaluose.

– KASPERSKY ANTI-VIRUS – šis antivirusas laikomas vienu geriausių rinkoje šiuo metu. Tai solidus produktas, su daugybe galimybių ir priedų, skirtų didelių įmonių kompiuterių ūkio priežiūrai. Taip pat tinka ir namų vartotojams. Beje Kaspersky siūlo ir kitų panašių sprendimų – Internet Security. Tai suteikia apsaugą nuo brukalų, vaikų kontrolės galimybių ir taip toliau, bet kainuoja.

– NORTONT ANTIVIRUS – tai vienas seniausių antivirusų, tiksliau, seniausias vienos pirmųjų kompanijų, pradėjusių kurti tokio tipo programinę įrangą. Ši apsaugos priemonė per daugelį metų buvo apaugusi „kerpėmis“, veikė lėtai, nelabai patikimai ir net kartais įtartinai. Bet kompanija sako ir testai rodo, kad programa atgimė ir šiuo metu jos procesas „sveria“ tik 24Mb. Ji turi visas standartines galimybes ir atrodo išties vertas dėmesio produktas.

Visiškas saugumas išsirinkus net pačią brangiausią antivirusinę programą nėra įmanomas, bet jo galima siekti įvairiais būdais:

– Patartina dažnai atnaujinti kompiuteryje esančią programinę įrangą, ypač turinčią tiesioginę prieigą prie interneto, bet reikia nepamiršti ir kitų programų.

– Taip pat labai svarbu įdiegti operacinės sistemos pataisymus, užtaisančius sistemos skyles.

– Patartina sukurti kelis sistemos vartotojus – administratoriaus tipo ir paprasto vartotojo teisėmis. Naudotis pastaruoju. Tokiu būdu, kompiuterio užkratas, patekęs į sistemą, negalės skverbtis giliau t. y. neturės daug teisių sistemoje ir taps mažiau pavojingas.

= BENDROSIOS INFORMACIJOS APSAUGOS PRIEMONĖS =


Informacijos apsauga dirbant įvairiose institucijose su daugybe duomenų yra rimta užduotis. Paprastai tuo užsiima specialistai, kurie turi įvairiausių priemonių duomenims apsaugoti.

Kartais kurią nors bylą netyčia ištriname. Šitokią apsaugą nuo netyčinio informacijos ištrynimo dažniausiai atlieka operacinė sistema. Pavyzdžiui, Windows operacinė sistema pirmiausia šalinamas bylas perkelia į šiukšlinę prieš tai pasitikslinusi, ar tikrai ją ten perkelti. Iš šiukšlinės galima bet kada atsiimti reikiamas bylas.

Labai didelės bylos netelpa į šiukšlinę, tad jos šalinamos iš karto. Šiuo atveju operacinė sistema dar kartą pasitikslins, ar tikrai norima pašalinti šiukšlinėje netelpančią bylą.Diskeliai neturi šiukšlinės, todėl bylos šalinamos iš karto.
	

Paprastai net ir šiukšlinėse pašalinta byla ne visuomet sunaikinama. Nors ir menka, tačiau visuomet yra tikimybė, kad naudojantis specialiomis programomis pašalintas bylas pavyks atstatyti. 

= IŠVADOS =

Asmens duomenų apsaugos problema darosi vis aktualesnė ir aštresnė, plečiantis kompiuterizacijos procesams bei didėjant besinaudojančių internetu teikiamomis paslaugomis žmonių kiekiui. Kasmet didėjantis žmonių aktyvumas ir rūpinimasis savo asmens duomenimis turėtų pakelti duomenų apsaugos lygį Lietuvoje. Būtina pasiekti, kad žmonės suprastų elektroninėje erdvėje iškylančias duomenų teisių apsaugos problemas ir mokėtų jas spręsti.